6 Kaskart miškai yra rausvi, Kaskart rusvi. Kaskart nusirengiančios kalvos Už mūs miestelio slepiasi. Galvelę su dėme dažnai Įpratusi matyt - Plyšelį vietoj jos tiktai Regėdavau nesyk. O žemė aplink ašį Jau apsisuko! - kalba. Puikus apsisukimas! Ir dvylika vėl skamba!
19
Taurėlapis, vainiklapis, spyglys, Rytinis saulės spindulys, Gertuvėje rasa, dvi bitės, ar viena, Šėliojimas vėjuko tarp šakų - Ir aš rože tampu! 49
Dukart aš visa praradau Abu kartus – kape Į Dievo beldžiausi duris Dukart kaip elgeta!
Ir dukart leidos angelai Atlygint nuostolį, Vagie! Bankininke! Tėve! Vėl aš nuskurdusi.
Naktys audringos, naktys audringos! Jei mes kartu – Naktys audringos pavirs Malonumu!
Šėlsta beprasmiškai vėjas. Kai uoste širdis – Kompasas nereikalingas, Nei žvaigždėlapis!
Iriuosi per rojų: Ak, jūra kokia! Gal šiąnakt švartuosiuosi Tavyje!
254
„Viltis“ – plunksnuotas daiktas, O siela – jos gūžta. Bežodę giesmę gieda ji Vis nenutildama.
Audroj – melodingiausia. Aršios prireiks audros Paukštelei pabaidyt, kuri Tiek įžiebė aistros.
Girdėjau ją žvarbiuos kraštuos Ir jūroj svetimoj. Nė trupinio ji iš manęs Neprašė net bėdoj.
341
Po sielvarto formalūs užgula jausmai. O nervai – ceremoniški tartum kapai. Širdis apmirus klausia, ar tikrai už mus Jis kentė vakar ir prieš šimtmečius?
Kojos mechaniškai žingsniuos ratu – Niekuo ar oru, ar žeme. Medinė eisena Atbukusiu žvilgsniu, Nepriekaištingas kvarcas, virtęs antkapiu.
Tai švino valanda. Jei išgyvensi – įsimintina. Taip sniegas lieka šąlančiųjų atminty. Pirmiausia šiurpas, stingulys. Paskui dingsti.
510
Tai ne mirtis – aš pakilau. Numiręs juk guli. Ir ne naktis – dienos varpų Liežuviai iškišti.
Ne šaltis – kūnu pajutau Siroko glamones. Ne karštis – pėdom vėsinau Altoriaus marmurą.
Bet rodės – tikra visa tai. Fantomai eilute Rikiavos laidoti kažką – Sakytumei, mane.
It būčiau nuobliuota. Į rėmus įsprausta, Be rakto į gyvenimą, Tartum vidurnakty –
Kai nieko tiksinčio aplink – Tik dėbsanti erdvė – Ar kai rytais rudens šalna Naikina juodžemį.
Chaosas šaltakraujiškas – Be šanso ar skersinio, Ir be žinios iš sausumos – Tvirtina neviltį.
561
Kiekvieną naują širdgėlą Aš įdėmiai stebiu. Bandau suprast, ar manajai Prilygsta ji svoriu. Domiuos, kiek trunka jau, o gal Prasideda tiktai. Aš su savuoju skauduliu Suaugau jau seniai.
Mąstau, ar pakelia kiti Gyvenimą su ja, Ar rinktųsi jie nebūtį, Jei būtų jų valia.
Žinau, kantriesiems su laiku Sugrįžta šypsena: Tik lempos imitacija Be žibalo joje.
Jei amžiai tūkstančius kelis Užristų ant žaizdos, Mąstau, ar laiko tarpas šis Galėtų juos paguost,
Ar kantriai su sava gėla Įveikę šimtmečius Patirtų dvigubas kančias, Jų meilę trypiančias.
Daug liūdinčiųjų, priežastys Įvairios, o tarp jų – Mirtis, aplankius vienąkart Užantspauduot akių.
Gėla dėl šalčio, dėl stokos, Gėla „iš nevilties“ – Dėl pasitaikančios būry Saviškių – ištremties.
Nelengva rūšį man pažint Kaskart – bet visad ji Paguodą teikia geliančią Kalvarijos kely.
Aš kryžiaus stilių daug mačiau – Ir kaip jie nešami. Džiaugiuos, kad primena Ir manąjį keli.
579
Po daugel metų alkanų – Štai pietūs pagaliau. Virpėdama keistu vynu Aš pasivaišinau.
Stalus, kaip šitas, jau mačiau – Kai alkio vedina Pro langus į turtus žvelgiau, Jų nesigviešdama.
Kasdienė duona – trupiniai. Soti aš nebuvau. Gamtos bufetuose dažnai Su paukščiais „pietavau“.