Emily Elizabeth Dickinson – XIX amžiaus pabaigoje (1830-1886) mažame Amerikos kaimelyje gyvenusi netekėjusi atsiskyrėlė. Nekokia dievobaiminga vienuolė, o namisėda senmergė, vėliau – tiesiog moteriškė, šeimininkaujanti tėvų namuose, aplinkinių vadinama ekscentriška, nors ši tik mėgo rengtis baltai ir sėdėti užsidarius. Ir rašyti laiškus seniems draugams, kurie ją buvo gyvai matę dar seniau. Ir rašyti eiles „į stalčių“. Daug eilių. Jei būti tiksliems, tai po Emily mirties rasti 1775 eilėraščiai, kurie, tiesa, ne iš karto, o tik dar po septynerių dešimtmečių pačią vienišiausią, niekam nežinomą to meto literatę leido įvardyti kaip amerikietiškosios poezijos unikumą, savo modernumu ir novatoriškumu pralenkusią net įtakingąjį Waltą Whitmaną. Kaip taikliai pasakė anglų rašytojas John Boynton Priestley „Pusiau senmergė, pusiau smalsus trolis, o iš tikro – drąsi ir „susikaupusi“ poetė, kurią lyginant su jos laikmečio kitais poetais, šie atrodo bailūs ir nuobodūs. E. Dickinson lyg moteriškoji Edgaro Allano Poe inkarnacija kantriai landžioja po juodžiausius ir slapčiausius sielos užkaborius, kviečiasi į svečius mirtį, kapą, sielvartą ir preparuoja jau ir taip perplyšusias smegenis.
Pavargusi nuo slegiančio (ne)laimės determinizmo, kitose eilėse Dickinson keičia tematikas ir varijuoja nuo visada mėgtos gamtos detalių iki šiltesnių žmogiškų jausmų. Bet ir čia, nors ir su laiminga pabaiga, didybę nustelbia šiurpus ir vėjuotas niūrumas, viską gaubianti mistiškai fatališka aureolė, pavargęs, be šypsenos, kietas, nors vietomis sentimentalus, deklamuotojo tonas. Žavus kūrėjos gebėjimas peršokti nuo abstrakčių, metafizinių dalykų prie konkrečių buities, gamtos detalių. Stebina psichologiška, kupina gyvenimiškos išminties ir filosofijos įžvalga, neprarandanti aktualumo net šiandien.
Kaip pastebėjot, eilėraščiai neturi pavadinimų: tiesiog pavadinti numeriais pagal pirmą kartą 1955 publikuotą išsamią rinktinę, nors kai kur galima aptikti vadinant pirmąja eilėraščio eilute.
Pirmojoje lietuviškai LRS leidyklos išleistoje Emily Dickinson rinktinėje „Pusiaudienio krantai“ publikuojama tik 60 eilėraščių. Kaip sako vertėja Sonata Paliulytė savo išsamiame įžanginiame žodyje, atrinko juos kiek įmanoma pagal įvairiapusiškumo kriterijų. Ir tikrai nemeluoja, iš tų 60-ies galima puikiai susipažinti su Dickinson kūrybos įvairialypiškumu ir tuo pačiu įvertinti vertėjos gebėjimus, interpretavimą, stengiantis per daug bent prasme nenutolti nuo originalo. Žinoma, akademinis elitas, disponuojantis „jambinio keturpėdžio metro bei jambinio trimetro“ sąvokomis, manau, ras prie ko kibti, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ne visada amerikietės eilės pasiduoda net pažodiniam vertimui, Paliulytės pastangos pateisina turimą rezultatą, ir, nors visada smagu užmesti akį į šalia vertimo pateiktą originalų tekstą, Dickinson sukurtas įspūdis ir gilumas vertime perteikiamas tinkamai ir be priekaištų.